Kas man yra poezija?
Ieškodama atsakymo į šį klausimą, pirmiausia mintimis nusikeliu į savo vaikystę, į aplinką, kurioje aš užaugau. Gražuolis Nemunas… Tas pats, kuris draugiškai leido Šyšos upei papildyti jo vandenis, savo pašonėje priglaudė ir mano šeimą. Ten, šalia Rusnės salos, kur jo vaga įspudingai išsisakojusi pradeda plukdyti savo vandenis, kurie kiekvieną pavasarį tartum pykdami išsilieja iš savo krantų, gerokai pagąsdindami vietinius gyventojus.
Prisimenu susirūpinusias mamos akis, kuri beveik kiekvieną pavasarį sakydavo:
-Užteks!.. Daugiau nebenoriu čia gyventi, pavargau nuo potvynių...
Tačiau, vos atslūgus vandeniui, išvarginta žemė, tarytum protestuodama Nemuno potvyniams, dar ryškiau sužaliuodavo, stebindama visus savo neapsakomu grožiu. Ką reiškė ta trumpalaikė, greitai užmiršta baimė, pasibaigdavusi su pirmąjojo pavasarinio vėjelio dvelksmu?..
Derlingos žemės, turtingos pievos ir vanduo, padėjo mano tėvui, paprastam žvejui ir žemdirbiui, išgyventi šioje vietoje ir išlaikyti gausią mūsų šeimą. Nebuvau ypatingas vaikas šeimoje, tačiau manau, nuostabios gamtos prieglobstyje jau tada formavosi mano pirmieji charakterio bruožai: jautrumas grožiui, meilė gamtai.
Kas man yra poezijos skaitymas
ir kaip tai atėjo į mano gyvenimą?
Šiandieną bandau pati rasti sau atsakymą. Mokykloje savęs neišreiškiau per poeziją. O slaptus pomėgius labai greitai užgožė susidomejimas choreografija.
1977m. baigusi Vilniaus Konservatoriją ir įgijusi choreografės specialybę, pradėjau savo gyvenimo pynę, išreikšdama save pedagogės - choreografės veikloje. O sostinėje Vilniuje praleisti metai, mane subrandino ir mano charakteriui uždėjo savitą spalvą. Lankydamąsi įvairiuose poezijos vakaruose, klausydamąsi žymių aktorių ir skaitovų skaitomas eiles, vis labiau troškau giliau pažinti poetinį žodi.
Kasmetiniai poezijos pavasariai, džiugino mano sielą. O jau teatrų lankymas buvo tapęs kasdienybe, ir kai kuriuos spektaklius, tiesiog, mintinai žinojau. Tas paslaptingas troškimas rasti atsakymus į neatsakytus būties klausimus, buvo toks stiprus…
Mano gyvenimo takelis, tarsi siūlų kamuolėlis vijosi toliau, tai pakildamas, tai skausmingai nusileisdamas žemyn… Tai šokteldamas per akmenėlius ir vėl riedėdamas pirmyn, kol į mano gyvenimą neatėjo Tas, kuris atnešė tikrąja Ramybę. Tas, kuris suteikė gyvenimui prasmę. Tas, kuris patenkino mano sielą, atsakydamas į tuos klausimus, į kuriuos atsakymo neturėjau.
Šiandieną esu ypatingai palaiminta moteris, patyrusi begalinę Dievo meilę ir Jo Malonę. Jis, Vienintelis pagirdė mano sielą užpildydamas ją džiaugsmu ir dėkingumu.
Taigi, kas man yra poezijos skaitymas?
Tai - galimybė kalbėti apie nuostabią Dievo Meilę, apie Jo kūriniją B. Brazdžionio, J. Marcinkevičiaus, M. Katiliutės - Lacrimos, V. Mačernio, R. Bekevičiutės ir kitų poetų lūpomis, kurie taip pat buvo paliesti šios nuostabiosios Meilės. Esu ypatingai pakylėta, galėdama atgaivinti nuostabų poetinį žodį, apvalantį mūsų sielas, padedantį pakelti akis dangun. Žodį, kuris tarsi gražuolis Nemunas, atgaivinantis pievas ir laukus, suteikia joms naujas spalvas, žadindamas naujam, vėl atgimstančiam gyvenimui. Taigi, pasinerkime į tuos vandenis su viltimi ir tikėjimu, kad išnirsime jau kitokie…
Maloniai kviečiame pasiklausyti Danutės Katkauskienės skaitomos kompozicijos "Pažinti noriu, kas gelmėj gyvena" pagal B. Brazdžionio, Lacrimos ir R. Bekevičiūtės eiles.
