E S U   D Ė K I N G A S

Kažkur toli toli, žemės pakrašty,

Klajoja žmogus nevilty,

Atstumtas žmonių, išduotas draugų,

Suvargusia širdim eina jis.

Prieg.:

O mano Dieve, šaukiuosi Tavęs,

Atleisk šią gėdą, priimki mane.

Atleisk man, Tėve, kad įžeidžiau Tave,

Atleisk man, Tėve, juk aš tavo sūnus.

Kelias į namus toks ilgas ir sunkus,

Dulkėtais keliais aš nedrąsiai einu.

Gyvenimas žiaurus, barsto druską ant žaizdos,

Visai nėra jėgų pakilt ir eit link namų.

 

Kažkur toli toli, žemės pakrašty,

Klajoja žmogus nevilty.

Kas atvers duris į Tėvo namus?

Sunku, labai sunku ištarti žodį „Atleisk".